Lietuvių kalbos mokytojai standartinės kalbos ideologijos nelaisvėje: nuostatos, praktikos, pasekmės

Straipsnyje analizuojamas standartinės kalbos ideologijos poveikis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų kalbinėms nuostatoms: žiūrima, kiek hierarchiškai mokytojai vertina lietuvių kalbos atmainas (bendrinę kalbą, tarmes, jaunimo kalbą) ir kiek vietos ugdymo procese užima kalbos koregavimas. Tyrimas remiasi prielaida, kad mokykla savo institucine galia ir autoritetu įtvirtina tam tikras vertybines ir elgsenos schemas ir daro įtaką bendruomenės mąstymo apie kalbą modeliams. Lietuviški duomenys vertinami iš permainų šiandieniame kalbos švietime perspektyvos, kai į švietimo teorijas ir praktikas įtraukiamas kalbinio sąmoningumo klausimas, mokytojų rengimo programose ieškoma būdų mažinti steretipiškai neigiamas nuostatas nestandartinių tarmių atžvilgiu, įvertinti kalbos variantiškumo reikšmę individualiai ir socialinei kalbėtojo tapatybei (Kristiansen 1990: 291, Cross, DeVaney & Jones 2001, Razfar 2005). Tyrimu norėta išryškinti galimas stereotipines mąstymo schemas ir nuostatų variacijas. Tyrimas parodė, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų kalbinės nuostatos yra ganėtinai homogeniškos ir nepriklauso nuo informato amžiaus. Vertindamos kalbos atmainas ir variantiškumą mokytojos iš esmės reprodukuoja standartinės kalbos ideologijos suformuotas hierarchines vertybines schemas, o per mokymo praktiką teigia atliekančios joms numatytą mokinių kalbos kontroliavimo ir taisymo vaidmenį. Tikėtina, kad poreikio ir pareigos taisyti nestandartinius variantus nuostata lietuvių kalbos mokytojų suvokiama kaip jų profesionalumas. Mokytojų deklaruojamose praktikose ryški galios pozicija – matyti, kad jos taiso pašnekovų kalbą neapsiribodamos lietuvių kalbos pamokomis, į taisymų praktiką indoktrinuoja ir mokinius. Tyrimo išvados turėtų būti tikslinamos su didesne ir reprezentatyvesne informantų imtimi, taip pat etnografiniais metodais.